Kol vis dar gimsta nauji Sielos namų straipsniai ir kita medžiaga, noriu pasidalinti dar vienu šviežiai nutapytu darbu (kuris iš tiesų yra senesnio, populiaraus darbo nauja interpretacija). Tai “Branduoliai II“.
Daugiau mano tapybos darbų rasite adresu www.tapybapaveikslai.wordpress.com
Branduoliai II
Noriu pristatyti jums savo naujausią, dar dažais kvepiantį tapybos darbą, vaizduojantį Žemės perėjimą į penktąją dimensiją (nors iš tikrųjų mano darbuose visiškai nebūtina kažką konkretaus įžiūrėti, nes juose svarbiausia bendras spalvinis ir ritminis įspūdis bei emocinis turinys). Taip jį ir pavadinau – “Perėjimas į penktąją dimensiją“. Kaip ir visi kiti darbai, šis turi ne tik spalvinės terapijos ar interjero detalės paskirtį, bet ir yra stipriai pakrautas teigiamomis energinėmis programomis.
Smagaus žiūrėjimo. O visai netrukus bus įkeltas ir dar vienas, jau beveik gimstantis tapybos darbas, tad sekite naujienas. 🙂
Su meile,
Sielos namai
Daugiau mano tapybos darbų rasite adresu www.tapybapaveikslai.wordpress.com
Šiais naujųjų technologijų laikais dalintis informacija ne tik labai lengva ir greita, bet ir labai patogu. Interneto platybėse gali rasti daugybę nuostabių senų ir naujai žmonių sukurtų meditacijų, skirtų dalintis mums visiems. Šioje skiltyje sudėjau kelias mano mėgstamiausias rastas mantrų meditacijas ir video filmukus su nuostabiomis mandalomis. Šįs sąrašas su laiku bus papildomas, tad jei tokia medžiaga jus domina, sekite Sielos namų naujienas, o geriausia – jas užsiprenumeruokite.
Aurelija Kriščiūnaitė
Meditacijomis domiuosi ir užsiimu jau kelis metus. Itin daug žinių ir praktikos davė skirtingi dvasiniai bei jogos seminarai, įvairias jogos mokyklas propaguojantys mokytojai, o vėliau ir asmeninė patirtis, knygos bei intuicija.
Anksčiau medituodama pati sau viena namuose, kai šalia nebūdavo visą procesą stebinčio ir vedančio mokytojo, susidurdavau su viena dilema. Meditacijos metu protas turi būti švarus, išvalytas nuo bet kokių minčių, atsiminimų ir jausmų. Tuo tarpu, norint atlikti truputį sudėtingesnes dvasines praktikas, kurių metu tam tikra tvarka ir eiga reikia kartoti atitinkamas mantras ar afirmacijas, o tuo pačiu įsivaizduoti skirtingus dalykus, privalai visus tekstus ir vaizdinius bei jų eigą mokėti mintinai, o taip pat – vietoj proto atpalaidavimo turi jį įtempti tam, kad nieko nepamirštum. Tai man keldavo vidinius prieštaravimus.
Taip gimė idėja visas labiausiai patikusias dvasines praktikas tiesiog paversti audio meditacijomis, kuriose pati sau diktuoju reikiamą tekstą ir vaizdinių eigą. Tokios audio meditacijos labai patiko mano ir draugams bei bendraminčiams, todėl nusprendžiau, kad gali atsirasti ir daugiau žmonių, kuriems jos bus naudingos.
Aurelija Kriščiūnaitė
Kas yra dvasingumas, su kuo jį valgyti ir kodėl jį verta auginti?
Dvasingumo svarbu nemaišyti su religingumu, nes, mano supratimu, tai visiškai skirtingi dalykai. Dvasingiems žmonėms nėra svetimas tikėjimas ar tam tikra jo forma, bet jis visiškai nebūtinai privalo turėti kažkokią religinę išraišką ar būti ribojamas konkrečių religinių dogmų. Analogiškai yra ir su religingaisiais. Tarp jų yra labai aukštą dvasinį lygį pasiekusių žmonių, bet, kaip bebūtų gaila, yra ir nemažai tokių, kurie kasdien meldžiasi, sekmadieniais eina į mišias, pasninkauja ir galbūt netgi vykdo visus didžiuosius bažnytinius įsakymus, bet, nepaisant to, yra dvasios ubagai.
Taigi, vieniems dvasingumas asocijuojasi su jogos asanoje (tam tikroje pozoje) stovinčiu ir vien kosmine energija mintančiu jogu, kitiems – su visas savo jėgas, laiką ir energiją likimo nuskriaustiems aukojančiu vienuoliu, tretiems – su indigo ar “deimantinę sielą” turinčiais vaikais, jau atėjusiais į šį pasaulį su didele vidine išmintim. Visos šios formos yra vienokio ar kitokio dvasingumo išraiškos.
Aurelija Kriščiūnaitė
Kiekvienas meną suprantame ir įsivaizduojame savaip. Su asmeniniu skoniu nepasiginčysi. Vienam gražu, o kitam – ne. Bet kalbėdama apie kūrybą ir meną plačiąja prasme, visų pirma noriu atkreipti dėmesį ne į estetinę jo išraišką, kuri gali patiki arba nepatikti, bet apie informacinį, energetinį turinį, kurį jis neabejotinai savyje neša ir nuolatos nuo kūrėjo perduoda tiems, kas tos kūrybos vaisius vienaip ar kitaip „vartoja“.
Ir šioje vietoje matyt priklausau tam nedaugeliui, kuris pasisako už energetiškai atsakingą kūrybą. Ką turiu omeny?
Mamos dailininkės dėka visą vaikystę lydėjo aliejinių dažų kvapas, o su juo atėjo ir polinkis kūrybai.
Per keliolika kūrybos metų su tapyba pavyko sukurti kažkokį ypatingą, subtilų ir netgi sakralinį ryšį. Piešdama dalyvauju stebuklingame procese, kuris vienu metu yra ir mano terapija, meditacija ir laikas, kai tampu tarpininku, ryšininku tarp Menininko viršuje bei drobės po mano rankomis. Niekuomet iš anksto nežinau, ką ir kodėl nupiešiu ir tai, kas gimsta, man rodos, netgi nėra mano nuopelnas.
Prieš pradėdama tapyti, susikūriu tam tinkamą aplinką (žvakes, meditacinę muziką) ir atiduodu save į Aukštesniojo kūrėjo rankas, prašydama jo ne tik palaiminti mano būsimą paveikslą, bet ir viso tapybos proceso metu vesti mano mintis, galvą, širdį, akis ir ranką tam, kad gimtų tai, kam lemta būti. Vienintelis iš anksto apsprendžiamas dalykas būna spalvinė gama, kurios tuo metu, matyt, tiesiog terapiškai norisi, bet kartais atsitinka ir taip, kad betapant ji iš esmės pasikeičia.
Krentu, krentu, be perstojo krentu
Vietoj širdies – bala raudona be krantų
Kirviu, kardu plėšiu tave laukan, kertu,
Bet vis ataugi vėl lyg galvos slibinų piktų…
Kraujuoti pirštai pinas tarp šapų.
Išplėštą, gyvą dar tave laikau, supu.
Tas kvapas svylančios mėsos… Klaiku.
Kaip Svynis Todas bandeles kepu.
Suvalgiau, surijau, beliko tvaikas,
Bet vėl gimsti kasdien man įsčiose lyg vaikas,
Ir vėl tavo rankutės man už kaklo laikos,
Vėl žvelgiam į akis viena kitai. Sustoja laikas.
Žinau – gaji esi, nes manimi pavirtus,
Išgėrei galią mano, gyvastį ir burtus,
Bet liko tai, ko nesuėdė gėla –
Į priekį žengia pergalingai mano siela…
Stingri, net čirpianti naktis
Tik mėnuo saulei kasas pina.
Tu vėl grimzti manon gelmėn,
Siurbi geluonim saldų vyną.
Tavan vardan, manan vardan
Naktis maldas įdės į lūpas.
Te gandras mėlynam lopšy
Vėl mano vaiko juoką supa.
Paklodžių uolos teužgrius
Ir bangos rankų temps į krantą…
Kartu išgersim tuos nuodus…
Ir vėl naktis. Vėl norai krenta.
Kaledini medu vel sildau tarp pirstu
Kaip gimstanti vaika, kaip tvinksincia rasa
Kad melynas paukstis akis man apristu
Ir leistu per sningancias pievas – vel basa.
Kad zodziai, kuriu negaliu dar sakyti
Lyg bundantis varpas man gyslose gaustu,
Kad plunksnom man juos veide israsytu,
Kad viska suprates, priglaustum.
Ir nieko neklaustum.
Zaliom pedutemis tapsnoja,
Tyliukais sliauzia per lapus
Priglaust i vesia zole kojas
Pavarges metinis lietus….
Sielos namai 