Dangaus mana

Man jos per daug vienai. Rausvos aguonos.
Ji dunksi, skverbiasi gilyn lig čiurnų
Virvutėm tempia lūpų kampelius į šonus
Ir vis atodūsiais prasiveržia pro burną.

Gudri ji. Slepiasi tarp raidžių
Kol aš kuždu ir eilutes skaičiuoju
Vėl Kajaus krislą man akin suleidžia,
Svaigia giedra žingsnius bučiuoja.

Man jos per daug vienai. (ji niekad nesibaigia)
Ant per kvapnių žiedų, per gaivią žolę uosti
Vėlu. Mes – vienis. Ją nešu lyg sraigė,
Pavirtusi jos savastim ir uostu.