Monthly Archives: spalio 2012

Glėby

Standartinis

Glėby

Net jeigu uždarysit mane pievoj,
Apkalsit sniegu ir rugiagėlių šiaudais,
Nebegaliu sustoti, bėgsiu, visad bėgu
Ir svaidausi baltų eilių žaibais.

Net jei po žemėm ar velėnos grumstais
Mane pakišit skaudžiai surištom kasom,
Žali pieštukai ilgom kojom grumsis,
Tipens po popierių spalvom basom.

Nebegaliu sustoti. Bėgu. Vykis.
Apžergusi pegasą skrieju tekina.
Ant kaklo bunda purpurinis rytas
Lyg pažadas ir nesibaigianti daina.

Dangaus mana

Standartinis

Dangaus mana

Man jos per daug vienai. Rausvos aguonos.
Ji dunksi, skverbiasi gilyn lig čiurnų
Virvutėm tempia lūpų kampelius į šonus
Ir vis atodūsiais prasiveržia pro burną.

Gudri ji. Slepiasi tarp raidžių
Kol aš kuždu ir eilutes skaičiuoju
Vėl Kajaus krislą man akin suleidžia,
Svaigia giedra žingsnius bučiuoja.

Man jos per daug vienai. (ji niekad nesibaigia)
Ant per kvapnių žiedų, per gaivią žolę uosti
Vėlu. Mes – vienis. Ją nešu lyg sraigė,
Pavirtusi jos savastim ir uostu.

 

Slėpynės

Standartinis

Slėpynės

Guliu. Man šalta. Kietos grindys. Aš liūdžiu.
Vėl pilnos akys, gyslos gęstančių žvaigždžių.
Skaičiuoju iki 10, bet neinu ieškoti. Taip žaidžiu.
Nuo to slepiuosi, to bijau, to vengiu, tuo save baudžiu.

Guliu. Laikas judėti. Šalta. Negaliu.
Pilna burna kartaus tabako, ratai – pagalių,
Vijokliškai smakran įaugę pirštai. Skauda, bet tyliu.
Tik kojinę, nekaltą, baltą vėliava keliu.

Guliu. Į žemę veidu. Laikas suskliaudžia ausis.
Gličiu kvėpavimu aistringai glosto vienuma baisi.
Bet net tenai, guliu, skaičiuoju amžių virpesy,
Guliu, tikiu, kad tu stebuklas, kad esi…

 

Sveiki atvykę!

Standartinis

Mieli mano blogo skaitytojai,
Šis asmeninio ir dvasinio tobulėjimo blogas – tai vienas iš man žinomų įrankių, kuriam padedant, noriu padalinti su jumis savo gyvenimo patirtimis, įžvalgomis, mintimis ir atradimais tiek kūrybinėje, tiek – dar svarbiau – dvasinėje erdvėje. Juk net ir domėdamiesi panašiais dalykais, esame tokie skirtingi ir turime visiškai skirtingas gyvenimo istorijas bei patirtis, esame mokęsi iš skirtingų knygų, situacijų bei mokytojų. Šio blogo įrašai, kūrybos darbai (tapyba, poezija ir dainos) ir pasakojimai yra mano augimo įrankiai ir pakeleiviai, kurie buvo ir tebėra begalo svarbūs ieškant kelio į save ir rakto nuo Visatos paslapčių. Galbūt kuri nors mano mintis, kūrinys ar išgyventa situacija įžiebs kibirkštėlę ir jūsų širdyje bei galvoje… Tuomet būsiu Visatai už tai labai dėkinga.
Kodėl blogą pavadinau “Sielos namai“?
Ar žinot tą žodžiais sunkiai nusakomą dvasinės ramybės ir harmonijos jausmą? Vieniems per jį norisi be priežasties verkti iš laimės, kiti – tiesiog visus įvykius ir supančius žmones staiga išvysta kaip tobulai prasmingas ir būtinas dėlionės detales, treti netenka kalbos dovanos ir tiesiog kuriam laikui nuskęsta visiškoj ramybėj…. Tai ne akimirka ir ne būsena, nes ji neturi apibrėžtų laiko rėmų. Šis jausmas (?) neturi garsų, bet tai ir nėra tyla, nes jame visuomet gali justi nenutylantį vienintelį tikrą Visatos pulsavimą. Ten, toje erdvėje sielai būti labai gera. Ten ji jaučiasi namuose. Rašau šį blogą ir dalinuosi patirtimis, linkėdama šį nuostabų jausmą patirti kiekvienam. Lai jūsų siela randa namus, kuriuose jai gera.

Aukime, mokykimės, tobulėkime ir dalinkimės dvasiniais atradimais kartu. Ačiū, kad esate su manimi.

Aš.