Aurelija Kriščiūnaitė
Kol kuriami nauji “Sielos namų“ straipsniai ir kita medžiaga, siūlau atsikvėpti tarp darbų ir paskaityti prie kavos ar arbatos keleta mano gerokai senesnių eilėraščių. Tai buvo laikas, kai poezijos mano gyvenime buvo labai daug. Tuomet Pegasą staiga gaudydavau ant servetėlių kavinėse, autobuse, parke ant suoliuko ar nuobodžiose paskaitose, verčiant kitų poetų kūrinius į lietuvių kalbą, o kartais – tiesiog skaitant arba klausantis kitų rašytojų eilėraščių įvairiuose renginiuose. Rimuoti tuo metu buvo tiesiog nelabai madinga, todėl daugiausia gimdavo baltos eilės. Jūsų dėmesiui įdedu pirmąją dalį. Antroji bus vėlesniuose įrašuose.
Skanios kavos ir poezijos. 🙂
Pasimatymas
Tu ateisi, nors seniai
Nebelaukiu.
Ir atneši gėlių, kurios
Nebežavi.
Ir paspausi skambutį
Nebeskambantį.
Tada pabelsi.
Tu neklausdamas įeisi
Ir ant stalo išdėliosi
Savo juodo lagamino turinį:
Į laikraštį suvyniotą šilumą,
Konservuotą dėmesį ir
Apdžiuvusį kriaukšlį žavesio.
Tu vėl tylėsi,
Vėl varstysi mano kambarį
Tais pačiais bereikšmiais žiūronais,
Tom pačiom bereikšmėm seilionėm
Manęs prašysi negirdėtų dalykų:
Meilės, šilumos, užuojautos.
Tu neliūdėsi išeidamas,
Nors ant suklypusio stalo
Pasiliks kreivas dėžutės dangtelis
Ir į popieriaus skiautę suvynioti
Tavo žavesio trupiniai.
Alyviniai debesys
Alyviniai debesys
Uždusę kopė į kalną,
Pamiršę lietaus alsavimą,
Likusį apačioje.
Alyviniai debesys
Žvejojo ant mano palangės,
Piešdami kopų vėją
Ir nebylų žuvėdros klyksmą.
Alyviniai debesys
Tyliai atsispindėjo jūroje,
Paskutinįkart mirkydami kojas
Vaniliniuose pursluose.
Alyviniai debesys
Nuplaukdami man mojavo
Ir šnabšdėjo apie tai,
Kad viskas kada nors sugrįžta.
Žalias teptukas
Tik atsibudusiom,
Tik nusiklojusiom
Pavasariško veido pievom,
Švelnučiais potėpiais,
Baltutėm kojomis
Teptukas žalias mano bėgo.
Ir pilkas prarasto
Bei šaltas užmiršto
Vokų žymes
Šviesos paletėj
Tarp kevalų dviejų,
Akis paslėpusių,
Teptukas žalias mano lietė.
Ir švelnų įlinkį,
Dantis uždengusį
Ir lapų gyslomis
Vagotas juostas,
Lyg baltą patalą,
Lyg tylų dūzgesį
Teptukas žalias mano glostė.
Mano aušriniam angelui
Mano aušriniam angelui naktis
Pirštų galais vėl nešė rytą, dar miegantį
Gegutės laikrody. Svirplių išgraužtam.
Žiedais prinokusios magnolijos
Dar supo virpesį jojo sparnų –
Vieną iš dviejų tuk tuk mano širdies.
Atėjęs tuščiomis man savo mėtinį,
Aušrinį pabučiavimą delnan įspraudė
Ir vėl išsinešė eilinę piktžaizdę.
Betvinksinčią. Ne vieną.
Lopšys saugiausias ir siūbavimas,
Kurį net vaikiškas mano veblenimas prisimena –
Drobinis rūbo kraštas, prisilietimas
Jo atspuręs – man mėtinėm magnolijom kvepės.
Tavo Jūratės
Smėlėtu krantu, išpaišytu,
Per smilkstančią kryžiukų ir nuliukų lentą
Žingsniavo žvynais apaugusios kojos,
Spėliodamos, šachą ar matą
Įteikti tau surištą į foliją.
Beprasmybės dienai paminėti.
Dovanotas gleivėtas koljė ant kaklo
Plerpiančiai kvėpė sodrią tavo gaivą.
Prie neskusto skruosto
Glaudės dygliuotos mano žiaunos.
Patiniškas ledo šarvas
Ir mano šlapios, dumblinos sruogos. Sulipo.
Smėlio smiltelės užpustė kelią. Į dugną.
Mano laikas baigėsi.
Gintariniuose rūmuose traukė burtus
Kitos skudurinės Jūratės.
—————————————————————————————————————————————-
Jei jums patiko šis įrašas, tikėtina, kad patiks ir nauji Sielos namų irašai. Užsisakykite naujausių blogo įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą baneryje, esančiame dešiniame viršutiniame tinklaraščio kampe. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbių naujienų!
Sielos namai 