Category Archives: Kūrybos terapija

Tapybos darbai

Standartinis

Tapybos darbai, gimstantys meditacijoje ir įkrauti teigiama energija

Mamos dailininkės dėka visą vaikystę lydėjo aliejinių dažų kvapas, o su juo atėjo ir polinkis kūrybai.

Per keliolika kūrybos metų su tapyba pavyko sukurti kažkokį ypatingą, subtilų ir netgi sakralinį ryšį. Piešdama dalyvauju stebuklingame procese, kuris vienu metu yra ir mano terapija, meditacija ir laikas, kai tampu tarpininku, ryšininku tarp Menininko viršuje bei drobės po mano rankomis. Niekuomet iš anksto nežinau, ką ir kodėl nupiešiu ir tai, kas gimsta, man rodos, netgi nėra mano nuopelnas.

Prieš pradėdama tapyti, susikūriu tam tinkamą aplinką (žvakes, meditacinę muziką) ir atiduodu save į Aukštesniojo kūrėjo rankas, prašydama jo ne tik palaiminti mano būsimą paveikslą, bet ir viso tapybos proceso metu vesti mano mintis, galvą, širdį, akis ir ranką tam, kad gimtų tai, kam lemta būti. Vienintelis iš anksto apsprendžiamas dalykas būna spalvinė gama, kurios tuo metu, matyt, tiesiog terapiškai norisi, bet kartais atsitinka ir taip, kad betapant ji iš esmės pasikeičia.

Skaityti straipsnį toliau.

Meilėsmalė

Standartinis

Meilėsmalė

Krentu, krentu, be perstojo krentu
Vietoj širdies – bala raudona be krantų
Kirviu, kardu plėšiu tave laukan, kertu,
Bet vis ataugi vėl lyg galvos slibinų piktų…

Kraujuoti pirštai pinas tarp šapų.
Išplėštą, gyvą dar tave laikau, supu.
Tas kvapas svylančios mėsos… Klaiku.
Kaip Svynis Todas bandeles kepu.

Suvalgiau, surijau, beliko tvaikas,
Bet vėl gimsti kasdien man įsčiose lyg vaikas,
Ir vėl tavo rankutės man už kaklo laikos,
Vėl žvelgiam į akis viena kitai. Sustoja laikas.

Žinau – gaji esi, nes manimi pavirtus,
Išgėrei galią mano, gyvastį ir burtus,
Bet liko tai, ko nesuėdė gėla –
Į priekį žengia pergalingai mano siela…

XXX

Standartinis

xxx

Stingri, net čirpianti naktis
Tik mėnuo saulei kasas pina.
Tu vėl grimzti manon gelmėn,
Siurbi geluonim saldų vyną.

Tavan vardan, manan vardan
Naktis maldas įdės į lūpas.
Te gandras mėlynam lopšy
Vėl mano vaiko juoką supa.

Paklodžių uolos teužgrius
Ir bangos rankų temps į krantą…
Kartu išgersim tuos nuodus…
Ir vėl naktis. Vėl norai krenta.

Medus ir Be pavadinimo

Standartinis

Medus

Kaledini medu vel sildau tarp pirstu
Kaip gimstanti vaika, kaip tvinksincia rasa
Kad melynas paukstis akis man apristu
Ir leistu per sningancias pievas – vel basa.

Kad zodziai, kuriu negaliu dar sakyti
Lyg bundantis varpas man gyslose gaustu,
Kad plunksnom man juos veide israsytu,
Kad viska suprates, priglaustum.
Ir nieko neklaustum.

 

Be pavadinimo

Zaliom pedutemis tapsnoja,
Tyliukais sliauzia per lapus
Priglaust i vesia zole kojas
Pavarges metinis lietus….

Glėby

Standartinis

Glėby

Net jeigu uždarysit mane pievoj,
Apkalsit sniegu ir rugiagėlių šiaudais,
Nebegaliu sustoti, bėgsiu, visad bėgu
Ir svaidausi baltų eilių žaibais.

Net jei po žemėm ar velėnos grumstais
Mane pakišit skaudžiai surištom kasom,
Žali pieštukai ilgom kojom grumsis,
Tipens po popierių spalvom basom.

Nebegaliu sustoti. Bėgu. Vykis.
Apžergusi pegasą skrieju tekina.
Ant kaklo bunda purpurinis rytas
Lyg pažadas ir nesibaigianti daina.

Dangaus mana

Standartinis

Dangaus mana

Man jos per daug vienai. Rausvos aguonos.
Ji dunksi, skverbiasi gilyn lig čiurnų
Virvutėm tempia lūpų kampelius į šonus
Ir vis atodūsiais prasiveržia pro burną.

Gudri ji. Slepiasi tarp raidžių
Kol aš kuždu ir eilutes skaičiuoju
Vėl Kajaus krislą man akin suleidžia,
Svaigia giedra žingsnius bučiuoja.

Man jos per daug vienai. (ji niekad nesibaigia)
Ant per kvapnių žiedų, per gaivią žolę uosti
Vėlu. Mes – vienis. Ją nešu lyg sraigė,
Pavirtusi jos savastim ir uostu.

 

Slėpynės

Standartinis

Slėpynės

Guliu. Man šalta. Kietos grindys. Aš liūdžiu.
Vėl pilnos akys, gyslos gęstančių žvaigždžių.
Skaičiuoju iki 10, bet neinu ieškoti. Taip žaidžiu.
Nuo to slepiuosi, to bijau, to vengiu, tuo save baudžiu.

Guliu. Laikas judėti. Šalta. Negaliu.
Pilna burna kartaus tabako, ratai – pagalių,
Vijokliškai smakran įaugę pirštai. Skauda, bet tyliu.
Tik kojinę, nekaltą, baltą vėliava keliu.

Guliu. Į žemę veidu. Laikas suskliaudžia ausis.
Gličiu kvėpavimu aistringai glosto vienuma baisi.
Bet net tenai, guliu, skaičiuoju amžių virpesy,
Guliu, tikiu, kad tu stebuklas, kad esi…