Poezija

Aurelija Kriščiūnaitė

Manau, kad poezija, kaip ir bet kuri kita meno forma, turėtų būti kuriama atsakingai. Žinoma, man, kaip ir daugeliui kitų rašančių eiles, ši meno rūšis yra daugiausia jausmų ir minčių saviraiškos, o ne informacijos ar įsitikinimų skleidimo forma. Ir šis faktas turi vieną nedidelį minusėlį.

Nežinau, kodėl, bet nuo senų seniausių laikų, geriausios eilės buvo parašytos ne pačioje pakiliausioje poeto dvasinėje būsenoje ir jau toli gražu ne dvasinėje pilnatvėje. Pažiūrėkite, kokius žodžius ir kokias jų formas sugebėdavo išgauti eilių rašytojai, kai kankindavosi meilėje be atsako, graužiančiame tėvynės, laisvės ar mylimo žmogaus ilgesyje arba tiesiog vienatvėje!… Kažkodėl jau taip yra, kad būdamas laimingas žmogus randa kaip save išreikšti ir kitur. 🙂 Mano nelinksmi eilėraščiai man ir pačiai atrodo stipriausi, bet tokio “sunkią“ nuotaiką nešančio eilėraščio atveju stengiuosi bentjau pabaigoje nuteikti viltingai ir taip nuimti “gruzą“ bei galimą negatyvią energiją.

Aišku, dažnai randu ir džiuginančių priešingų pavyzdžių, kai kūrėjų eilėse jaučiama vien harmonija, taika, ramybė ir abipusė harmoninga meilė. Tokias eiles skaityti itin gera, nors, turiu pasakyti, kad kartais ir koks gerai parašytas liūdnas eiliukas su viltinga pabaiga mane asmeniškai nuteikia labai labai smagiai, jei tuo metu atitinka mano nuotaiką…

Taigi, linkiu smagaus skaitymo ir laukiu atsiliepimų. 🙂

Su meile,

Sielos namai

 

Slėpynės

Guliu. Man šalta. Kietos grindys. Aš liūdžiu.
Vėl pilnos akys, gyslos gęstančių žvaigždžių.
Skaičiuoju iki 10, bet neinu ieškoti. Taip žaidžiu.
Nuo to slepiuosi, to bijau, to vengiu, tuo save baudžiu.

Guliu. Laikas judėti. Šalta. Negaliu.
Pilna burna kartaus tabako, ratai – pagalių,
Vijokliškai smakran įaugę pirštai. Skauda, bet tyliu.
Tik kojinę, nekaltą, baltą vėliava keliu.

Guliu. Į žemę veidu. Laikas suskliaudžia ausis.
Gličiu kvėpavimu aistringai glosto vienuma baisi.
Bet net tenai, guliu, skaičiuoju amžių virpesy,
Guliu, tikiu, kad tu stebuklas, kad esi…

 

Dangaus mana

Man jos per daug vienai. Rausvos aguonos.
Ji dunksi, skverbiasi gilyn lig čiurnų
Virvutėm tempia lūpų kampelius į šonus
Ir vis atodūsiais prasiveržia pro burną.

Gudri ji. Slepiasi tarp raidžių
Kol aš kuždu ir eilutes skaičiuoju
Vėl Kajaus krislą man akin suleidžia,
Svaigia giedra žingsnius bučiuoja.

Man jos per daug vienai. (ji niekad nesibaigia) 
Ant per kvapnių žiedų, per gaivią žolę uosti
Vėlu. Mes – vienis. Ją nešu lyg sraigė,
Pavirtusi jos savastim ir uostu.
 

Glėby

Net jeigu uždarysit mane pievoj,
Apkalsit sniegu ir rugiagėlių šiaudais,
Nebegaliu sustoti, bėgsiu, visad bėgu
Ir svaidausi baltų eilių žaibais.

Net jei po žemėm ar velėnos grumstais
Mane pakišit skaudžiai surištom kasom,
Žali pieštukai ilgom kojom grumsis,
Tipens po popierių spalvom basom.

Nebegaliu sustoti. Bėgu. Vykis.
Apžergusi pegasą skrieju tekina.
Ant kaklo bunda purpurinis rytas
Lyg pažadas ir nesibaigianti daina.

 

 

Medus

Kalėdinį medų vėl šildau tarp pirštų
Kaip gimstantį vaiką, kaip tvinksinčią rasą
Kad mėlynas paukštis akis man aprištų
Ir leistų per sningančias pievas – vėl basą.

Kad žodžiai, kurių negaliu dar sakyti
Lyg bundantis varpas man gyslose gaustų,
Kad plunksnom man juos veide išrašytų,
Kad viską supratęs, priglaustum.

 

Be pavadinimo

Žaliom pėdutėmis tapšnoja,
Tyliukais šliaužia per lapus
Priglaust į vėsią žolę kojas
Pavargęs mėtinis lietus….

xxx

Stingri, net čirpianti naktis
Tik mėnuo saulei kasas pina.
Tu vėl grimzti manon gelmėn,
Siurbi geluonim saldų vyną.

Tavan vardan, manan vardan
Naktis maldas įdės į lūpas.
Te gandras mėlynam lopšy
Vėl mano vaiko juoką supa.

Paklodžių uolos teužgrius
Ir bangos rankų temps į krantą…
Kartu išgersim tuos nuodus…
Ir vėl naktis. Vėl norai krenta.

Meilėsmalė

Krentu, krentu, be perstojo krentu
Vietoj širdies – bala raudona be krantų
Kirviu, kardu plėšiu tave laukan, kertu,
Bet vis ataugi vėl lyg galvos slibinų piktų…

Kraujuoti pirstai pinas tarp šapų.
Išplėštą, gyvą dar tave laikau, supu.
Tas kvapas svylančios mėsos… Klaiku.
Kaip Svynis Todas bandeles kepu.

Suvalgiau, surijau, beliko tvaikas,
Bet vėl gimsti kasdien man įsčiose lyg vaikas,
Ir vėl tavo rankutės man už kaklo laikos,
Vėl žvelgiam į akis viena kitai. Sustoja laikas.

Žinau – gaji esi, nes manimi pavirtus,
Išgėrei galią mano, gyvastį ir burtus,
Bet liko tai, ko nesuėdė gėla –
Į priekį žengia pergalingai mano siela…

 

Pinavija

Iš ašarų vaško (mano)
Išdroški man arklį,
Kad supčiau vėl naktį
Ant rankų,
Klausyčiaus,
Kaip tyli žolė
Po lapais auksiniais…

Įpink man į lūpas
Paklydusią gėlę (nedrąsią),
Kur mano akyse
Tavo vardu kvepia,
Kai čirps mėnesiena
Burtažodį alsų:
Neleisk man išeiti. Tik neleisk man išeiti…
 

Tavo eilėraštis skirtas man

Naktiniame šlapių svirplių čirpime
Žaliom sonatom mintys išsilieja.
O deive mano apsvaigimo,
Man rodos aš tave įsimylėjau…

Ir nesibaigiantis žalys dviejų rainelių
Dygiom pėdutėm veidu šliaužia,
Klimpstu jo meduje lig kelių,
Kai jausmo to nebegaliu, nebeužgniaužiu…

Drugys naktini, purslų fėja
Tu tolsti vėl ir vėl artėji
Kai mano lūpomis tavo eilutės skrieja
Skirtos man….

O čia – keletas mano gerokai senesnių eilėraščių. Tai buvo laikas, kai poezijos mano gyvenime buvo labai daug. Tuomet Pegasą staiga gaudydavau ant servetėlių kavinėse, autobuse, parke ant suoliuko ar nuobodžiose paskaitose, verčiant kitų poetų kūrinius į lietuvių kalbą, o kartais – tiesiog skaitant arba klausantis kitų rašytojų eilėraščių įvairiuose renginiuose. Rimuoti tuo metu buvo tiesiog nelabai madinga, todėl daugiausia gimdavo baltos eilės.

Pasimatymas
Tu ateisi, nors seniai
Nebelaukiu.
Ir atneši gėlių, kurios
Nebežavi.
Ir paspausi skambutį
Nebeskambantį.
Tada pabelsi.

Tu neklausdamas įeisi
Ir ant stalo išdėliosi
Savo juodo lagamino turinį:
Į laikraštį suvyniotą šilumą,
Konservuotą dėmesį ir
Apdžiuvusį kriaukšlį žavesio.

Tu vėl tylėsi,
Vėl varstysi mano kambarį
Tais pačiais bereikšmiais žiūronais,
Tom pačiom bereikšmėm seilionėm
Manęs prašysi negirdėtų dalykų:
Meilės, šilumos, užuojautos.

Tu neliūdėsi išeidamas,
Nors ant suklypusio stalo
Pasiliks kreivas dėžutės dangtelis
Ir į popieriaus skiautę suvynioti
Tavo žavesio trupiniai.

Alyviniai debesys

Alyviniai debesys
Uždusę kopė į kalną,
Pamiršę lietaus alsavimą,
Likusį apačioje.

Alyviniai debesys
Žvejojo ant mano palangės,
Piešdami kopų vėją
Ir nebylų žuvėdros klyksmą.

Alyviniai debesys
Tyliai atsispindėjo jūroje,
Paskutinįkart mirkydami kojas
Vaniliniuose pursluose.

Alyviniai debesys
Nuplaukdami man mojavo
Ir šnabšdėjo apie tai,
Kad viskas kada nors sugrįžta.

Žalias teptukas

Tik atsibudusiom,
Tik nusiklojusiom
Pavasariško veido pievom,
Švelnučiais potėpiais,
Baltutėm kojomis
Teptukas žalias mano bėgo.

Ir pilkas prarasto
Bei šaltas užmiršto
Vokų žymes
Šviesos paletėj
Tarp kevalų dviejų,
Akis paslėpusių,
Teptukas žalias mano lietė.

Ir švelnų įlinkį,
Dantis uždengusį
Ir lapų gyslomis
Vagotas juostas,
Lyg baltą patalą,
Lyg tylų dūzgesį
Teptukas žalias mano glostė.

Mano aušriniam angelui

Mano aušriniam angelui naktis
Pirštų galais vėl nešė rytą, dar miegantį
Gegutės laikrody. Svirplių išgraužtam.

Žiedais prinokusios magnolijos
Dar supo virpesį jojo sparnų –
Vieną iš dviejų tuk tuk mano širdies.

Atėjęs tuščiomis man savo mėtinį,
Aušrinį pabučiavimą delnan įspraudė
Ir vėl išsinešė eilinę piktžaizdę.
Betvinksinčią. Ne vieną.

Lopšys saugiausias ir siūbavimas,
Kurį net vaikiškas mano veblenimas prisimena –
Drobinis rūbo kraštas, prisilietimas
Jo atspuręs – man mėtinėm magnolijom kvepės.

Tavo Jūratės

Smėlėtu krantu, išpaišytu,
Per smilkstančią kryžiukų ir nuliukų lentą
Žingsniavo žvynais apaugusios kojos,
Spėliodamos, šachą ar matą
Įteikti tau surištą į foliją.
Beprasmybės dienai paminėti.

Dovanotas gleivėtas koljė ant kaklo
Plerpiančiai kvėpė sodrią tavo gaivą.
Prie neskusto skruosto
Glaudės dygliuotos mano žiaunos.
Patiniškas ledo šarvas
Ir mano šlapios, dumblinos sruogos. Sulipo.

Smėlio smiltelės užpustė kelią. Į dugną.
Mano laikas baigėsi.
Gintariniuose rūmuose traukė burtus
Kitos skudurinės Jūratės.

—————————————————————————————————————————————-

Jei jums patiko šis straipsnis, tikėtina, kad patiks ir nauji Sielos namų irašai. Užsisakykite naujausių blogo įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą baneryje, esančiame dešiniame viršutiniame tinklaraščio kampe. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbių naujienų!