Mano interviu “Natūralioje medicinoje“

Sveiki, noriu pasidžiaugti ir su jumis pasidalinti vienu straipsniu apie poeziją, kuris bus publikuotas žurnale “Natūralioji medicina“, spaudoje pasirodysiančiame per artimiausias pora dienų.

Šiame straipsnyje, kuris yra pateiktas kaip mano interviu, pasidalinau savo mintimis apie poeziją, kaip tam tikrą meditacijos ir terapijos priemonę. Gavosi gan įdomiai. Tikiuosi, kad ir jums bus įdomu paskaityti.

Didesnio ir skaitymui patogaus PDF formato failą rasite paspaudę nuorodą apačioje.

Naturalioji_medicina_2013_Nr3_34-35

Smagaus skaitymo ir naujų atradimų,

Su meile,

Sielos namai

Truputis poezijos prie kavos

Aurelija Kriščiūnaitė

Kol kuriami nauji “Sielos namų“ straipsniai ir kita medžiaga, siūlau atsikvėpti tarp darbų ir paskaityti prie kavos ar arbatos keleta mano gerokai senesnių eilėraščių. Tai buvo laikas, kai poezijos mano gyvenime buvo labai daug. Tuomet Pegasą staiga gaudydavau ant servetėlių kavinėse, autobuse, parke ant suoliuko ar nuobodžiose paskaitose, verčiant kitų poetų kūrinius į lietuvių kalbą, o kartais – tiesiog skaitant arba klausantis kitų rašytojų eilėraščių įvairiuose renginiuose. Rimuoti tuo metu buvo tiesiog nelabai madinga, todėl daugiausia gimdavo baltos eilės.  Jūsų dėmesiui įdedu pirmąją dalį. Antroji bus vėlesniuose įrašuose.

Skanios kavos ir poezijos. 🙂

Glėby

Glėby

Net jeigu uždarysit mane pievoj,
Apkalsit sniegu ir rugiagėlių šiaudais,
Nebegaliu sustoti, bėgsiu, visad bėgu
Ir svaidausi baltų eilių žaibais.

Net jei po žemėm ar velėnos grumstais
Mane pakišit skaudžiai surištom kasom,
Žali pieštukai ilgom kojom grumsis,
Tipens po popierių spalvom basom.

Nebegaliu sustoti. Bėgu. Vykis.
Apžergusi pegasą skrieju tekina.
Ant kaklo bunda purpurinis rytas
Lyg pažadas ir nesibaigianti daina.

Dangaus mana

Man jos per daug vienai. Rausvos aguonos.
Ji dunksi, skverbiasi gilyn lig čiurnų
Virvutėm tempia lūpų kampelius į šonus
Ir vis atodūsiais prasiveržia pro burną.

Gudri ji. Slepiasi tarp raidžių
Kol aš kuždu ir eilutes skaičiuoju
Vėl Kajaus krislą man akin suleidžia,
Svaigia giedra žingsnius bučiuoja.

Man jos per daug vienai. (ji niekad nesibaigia)
Ant per kvapnių žiedų, per gaivią žolę uosti
Vėlu. Mes – vienis. Ją nešu lyg sraigė,
Pavirtusi jos savastim ir uostu.

 

Slėpynės

Guliu. Man šalta. Kietos grindys. Aš liūdžiu.
Vėl pilnos akys, gyslos gęstančių žvaigždžių.
Skaičiuoju iki 10, bet neinu ieškoti. Taip žaidžiu.
Nuo to slepiuosi, to bijau, to vengiu, tuo save baudžiu.

Guliu. Laikas judėti. Šalta. Negaliu.
Pilna burna kartaus tabako, ratai – pagalių,
Vijokliškai smakran įaugę pirštai. Skauda, bet tyliu.
Tik kojinę, nekaltą, baltą vėliava keliu.

Guliu. Į žemę veidu. Laikas suskliaudžia ausis.
Gličiu kvėpavimu aistringai glosto vienuma baisi.
Bet net tenai, guliu, skaičiuoju amžių virpesy,
Guliu, tikiu, kad tu stebuklas, kad esi…