Aurelija Kriščiūnaitė
Apie svajonių veiklą pasvajoja, ko gero, visi, kurie tokios dar neturi. Vieni tai daro gerdami kavą per pertraukėlę nusibodusiame darbe, kiti – ieškodami naujos darbo vietos ir siųsdami savo gyvenimo aprašymus galimiems darbdaviams, o treti – po žingsnelį bandydami įgyvendinti savo pačių sukurtas verslo idėjas.
Yra keli pagrindiniai faktoriai, kurie skiria šias tris skirtingas, svajonių veiklos trokštančias grupes – tai vidinė drąsa, saviraiškos ir laisvės poreikis, kūrybingumas, tikėjimas savo idėja ir jėgomis, kantrybė, ryžtas arba visų jų trūkumas. Skirtingai nei trečiajai grupei, kuriai šios savybės dažniausiai nėra svetimos, likusias dvi grupes nuo svajonių darbo skiria nemažas atstumas. Ir didžiausia to kaltininkė, mano manymu, yra baimė.
Būtent baimė didžiąją dalį visuomenės dažnai riša prie nusibodusio, nemylimo, visiškai savirealizacijos nesuteikiančio samdomo darbo, kuris ne tik kasdien įkalina atsėdėti konkrečioje patalpoje kelias valandas apie 260 dienų per metus, bet ir dažnai tendencingai naikina mūsų kūrybingumą, laisvę, susiurbdamas iš mūsų visa tai, ką turime geriausio. Turbūt kiekvienas pažįstame bent keletą žmonių, sėdinčių per dienas ofise ir svajojančių apie visiškai kitokią – kūrybinę, dinamišką, įspūdžių, adrenalino, o galbūt net kelionių kupiną veiklą (pvz.: sportininko, turistinių grupių vadovo, dainuojančio gitaristo ar šokėjo karjerą). Paklausti, tai kodėl tuo neužsiima, visi jie kaip susitarę sako, kad tai yra neįmanoma, kad tai nesąmoninga svajonė, kad iš to jie niekada nepragyventų.