Dėkingumo magija – stebuklinga “ačiū“ galia

Aurelija Kriščiūnaitė

Kaip kasdienis dėkingumo magijos  praktikavimas padeda pasiekti ilgalaikį laimės jausmą

Nuolatos ieškome būdų, kaip į savo gyvenimą pritraukti daugiau džiaugsmo, meilės, gerų dalykų ir kuo dažnesnio tikrosios (ne laikinos, vien materialiniais malonumais grįstos) laimės jausmo. Kiekvienam „ilgalaikė laimė“ reiškia vis ką nors kitą. Vieni jos gauna per saviraišką ir kūrybą, kiti – eidami dvasiniu keliu, treti – padėdami kitiems ir jausdamiesi reikalingi, ypatingi, geri. Mano asmeninė laimės formulė teigia, kad tikrosios laimės jausmas susideda iš dviejų pagrindinių komponentų – jaustis dėkingam už tai, ką turi ir pasiekti tai, ko nori. Manau, kad antroji, svajonių įgyvendinimo dalis be pirmosios – vertinimo to, ką jau esi pasiekęs – yra tiesiog neįmanoma.

Būtent sugebėjimas nuolatos matyti ir nuoširdžiai vertinti kasdien gaunamas Visatos dovanas, besipilančias ant mūsų kaip galimybių, kuriomis privalome pasinaudoti, lietus, yra vienas iš geriausių būdų pastoviai užpildyti savo emocinius rezervuarus gerais jausmais, dėkingumu ir laime.

Pozityvus mąstymas – ar jis visada veiksmingas?

Aurelija Kriščiūnaitė

Kaip pozityvų mąstymą kombinuoti su kitais veiksmais, kad iš tiesų pasiektumėm teigiamų rezultatų?

Neseniai teko dalyvauti įdomioje diskusijoje apie populiaraus ir teigiamo, bet kartais naivaus ar tiesiog aklo pozityvizmo privalumus ir trūkumus. Nors gyvenime daugybę kartų teko pačiai įsitikinti, kad toks aktyviai propaguojamas pozityvizmas iš tiesų skatina svarbius ir gerus pokyčius (todėl tokio pobūdžio knygas ir rekomenduoju kitiems), mano asmeninės sėkmės formulėje pozityvus mąstymas tikrai nėra vienintelis elementas, kuris padeda pasiekti trokštamų dalykų. Kartais susiduriu su žmonėm, gyvenančiais pasyviame iliuzijų pasaulyje ir tikinčiais, kad net ir nesiimant jokių svarbių veiksmų ir vien tik teigiamai programuojant savo pasąmonę, gyvenime prasideda stebuklai. Iš tiesų pokyčių magija prasideda tada, kai būdami pozityvūs ir tikėdami savimi bei pagalba iš aukščiau patys imame keisti savo gyvenimą.

Tokios mintys paskatino idėją parašyti apie tai, koks ir kokiais elementais, turėtų būti atskiestas pozityvus mąstymas tam, kad jis iš tiesų duotų naudą ir padėtų įgyvendinti norus bei svajones.

Svajonių darbas širdžiai ir piniginei

Aurelija Kriščiūnaitė

Apie svajonių veiklą pasvajoja, ko gero, visi, kurie tokios dar neturi. Vieni tai daro gerdami kavą per pertraukėlę nusibodusiame darbe, kiti – ieškodami naujos darbo vietos ir siųsdami savo gyvenimo aprašymus galimiems darbdaviams, o treti – po žingsnelį bandydami įgyvendinti savo pačių sukurtas verslo idėjas.

Yra keli pagrindiniai faktoriai, kurie skiria šias tris skirtingas, svajonių veiklos trokštančias grupes – tai vidinė drąsa, saviraiškos ir laisvės poreikis, kūrybingumas, tikėjimas savo idėja ir jėgomis, kantrybė, ryžtas arba visų jų trūkumas. Skirtingai nei trečiajai grupei, kuriai šios savybės dažniausiai nėra svetimos, likusias dvi grupes nuo svajonių darbo skiria nemažas atstumas. Ir didžiausia to kaltininkė, mano manymu, yra baimė.

Būtent baimė didžiąją dalį visuomenės dažnai riša prie nusibodusio, nemylimo, visiškai savirealizacijos nesuteikiančio samdomo darbo, kuris ne tik kasdien įkalina atsėdėti konkrečioje patalpoje kelias valandas apie 260 dienų per metus, bet ir dažnai tendencingai naikina mūsų kūrybingumą, laisvę, susiurbdamas iš mūsų visa tai, ką turime geriausio. Turbūt kiekvienas pažįstame bent keletą žmonių, sėdinčių per dienas ofise ir svajojančių apie visiškai kitokią – kūrybinę, dinamišką, įspūdžių, adrenalino, o galbūt net kelionių kupiną veiklą (pvz.: sportininko, turistinių grupių vadovo, dainuojančio gitaristo ar šokėjo karjerą). Paklausti, tai kodėl tuo neužsiima, visi jie kaip susitarę sako, kad tai yra neįmanoma, kad tai nesąmoninga svajonė, kad iš to jie niekada nepragyventų.

Aš – tai fizinis kūnas ir kiti mano vidiniai „aš“

Aurelija Kriščiūnaitė

Sielos namų blogas gyvuoja dar tik mėnesį, bet jo lankomumo statistikoje jau aiškiai matosi konkrečios tendencijos. Bene populiariausia skiltis, kurios įrašų ar atnaujinimų nuolat ieško dešimtys skaitytojų yra „Pažink ir sukurk save“. Ši informacija mane labai džiugina, nes tai tik patvirtina faktą, kad vienas svarbiausių ir reikalingiausių dalykų gyvenime, ką norime ir turime padaryti – tai pažinti ir sukurti save – kaip stebuklingą, nepaprastą, unikaliais talentais ir dar neatskleistais subegėjimais apdovanotą būtybę, atėjusią į šią Žemę su konkrečia misija ir užduotimis.

——————————————————————–

Norėdami geriau pažinti save, visų pirma turime suvokti, kas yra tas „aš“. Kas mes esame? Kas mus identifikuoja? Mūsų vardas? Mūsų kintantis ir su laiku išnykstantis fizinis kūnas? Mūsų profesija? Mūsų gebėjimai? O gal mūsų nuveikti darbai ir sukurta aplinka? O gal tai, ko atėjome į šį pasaulį, kitaip tariant mūsų gyvenimo užduotys ir misija?

Dvasinio tobulėjimo abėcėlė

Aurelija Kriščiūnaitė

                                              Kas yra dvasingumas, su kuo jį valgyti ir kodėl jį verta auginti?

Dvasingumo svarbu nemaišyti su religingumu, nes, mano supratimu, tai visiškai skirtingi dalykai. Dvasingiems žmonėms nėra svetimas tikėjimas ar tam tikra jo forma, bet jis visiškai nebūtinai privalo turėti kažkokią religinę išraišką ar būti ribojamas konkrečių religinių dogmų. Analogiškai yra ir su religingaisiais. Tarp jų yra labai aukštą dvasinį lygį pasiekusių žmonių, bet, kaip bebūtų gaila, yra ir nemažai tokių, kurie kasdien meldžiasi, sekmadieniais eina į mišias, pasninkauja ir galbūt netgi vykdo visus didžiuosius bažnytinius įsakymus, bet, nepaisant to, yra dvasios ubagai.

Taigi, vieniems dvasingumas asocijuojasi su jogos asanoje (tam tikroje pozoje) stovinčiu ir vien kosmine energija mintančiu jogu, kitiems – su visas savo jėgas, laiką ir energiją likimo nuskriaustiems aukojančiu vienuoliu, tretiems – su indigo ar “deimantinę sielą” turinčiais vaikais, jau atėjusiais į šį pasaulį su didele vidine išmintim. Visos šios formos yra vienokio ar kitokio dvasingumo išraiškos.