Dėkingumo magija – stebuklinga “ačiū“ galia

Aurelija Kriščiūnaitė

Kaip kasdienis dėkingumo magijos  praktikavimas padeda pasiekti ilgalaikį laimės jausmą

Nuolatos ieškome būdų, kaip į savo gyvenimą pritraukti daugiau džiaugsmo, meilės, gerų dalykų ir kuo dažnesnio tikrosios (ne laikinos, vien materialiniais malonumais grįstos) laimės jausmo. Kiekvienam „ilgalaikė laimė“ reiškia vis ką nors kitą. Vieni jos gauna per saviraišką ir kūrybą, kiti – eidami dvasiniu keliu, treti – padėdami kitiems ir jausdamiesi reikalingi, ypatingi, geri. Mano asmeninė laimės formulė teigia, kad tikrosios laimės jausmas susideda iš dviejų pagrindinių komponentų – jaustis dėkingam už tai, ką turi ir pasiekti tai, ko nori. Manau, kad antroji, svajonių įgyvendinimo dalis be pirmosios – vertinimo to, ką jau esi pasiekęs – yra tiesiog neįmanoma.

Būtent sugebėjimas nuolatos matyti ir nuoširdžiai vertinti kasdien gaunamas Visatos dovanas, besipilančias ant mūsų kaip galimybių, kuriomis privalome pasinaudoti, lietus, yra vienas iš geriausių būdų pastoviai užpildyti savo emocinius rezervuarus gerais jausmais, dėkingumu ir laime.

Švytuokle, švytuokle – pasakyk

Aurelija Kriščiūnaitė

Parašyti apie švytuokles ir tai, kaip jomis naudotis, paskatino keletas priežasčių. Prieš kelis metus žiūrėdama puikų mistinį filmą “Šešiasdešimtas greitkelis”, kurio personažas sprendimus priiminėjo remdamasis stebuklingo kamuolio (liaudyje vadinamo “mistic ball 8”) atsakymais, pagalvojau: „Kaip būtų smagu turėti „draugą“, kuris,  kad ir žaidimo formoje, nuolatos galėtų patarti situacijose, kai nežinau, kaip pasielgti ar ką pasirinkti. Tokį pagalbininką suradau, tik juo tapo ne kamuolys, o speciali švytuoklė, apie kurias buvo tekę girdėti ir anksčiau.

Pradėjus rinkti informaciją, domėtis, o vėliau ir praktiškai dirbant su švytuokle, mačiau, kad šio nuostabaus įrankio populiarumas ir kasdieninis poreikis auga vis labiau, o informacijos lietuvių kalba trūksta. Taip gimė idėja pasidalinti turimomis žiniomis ir pristatyti nedidelį praktinį darbo su švytuoklėm vadovą.

Kas yra švytuoklės ir kaip jos veikia?

Švytuoklė yra nedidelis iš įvairių medžiagų pagamintas svarelis, pakabintas ant siūlo ar grandinėlės ir švytuojantis į skirtingas puses, tokiu būdu atsakydamas į užduodamus klausimus.

Švytuoklės ir panašiu principu veikiančios virgulės yra ne naujas žmonijos atradimas, o  vienas seniausių jau Senųjų Civilizacijų naudotų instrumentų, kurių pagalba jau 6000 m. pr. Kr buvo ieškoma požeminių vandens telkinių, mineralų, naudingų iškasenų ar energetiškai negatyvių vietų. Šiais laikais jų panaudojimo spektras išsiplėtė daugybę kartų.

Reinkarnacija arba Rodos, pažįstu tave visą gyvenimą

Aurelija Kriščiūnaitė

Kas yra reinkarnacija ir ar ji iš tiesų egzistuoja?

Kas atsitinka, kai mes paliekame savo fizinį kūną? Ar yra gyvenimas po gyvenimo, tai yra, gyvenimas po mirties? Koks yra tas pomirtinis pasaulis? Ar mūsų sielos pakartotinai sugrįžta į Žemę, įsikūnijusios į kitą fizinį pavidalą?

Šie ir daugelis kitų panašių ezoterinių klausimų domino ir tebedomina žmoniją jau ne vieną tūkstantį metų. Pomirtinio gyvenimo ir reinkarnacijos tema yra parašyta daugybė grožinių ir ezoterinių knygų, besiremiančių klinikinę mirtį išgyvenusių ar savo praeitus gyvenimus atsimenančių žmonių pasakojimais, tačiau, ko gero, pačios pirminės jos ištakos randamos religiniuose šaltiniuose ir postulatuose.

Būtent persikūnijimas yra vienas pagrindinių bene seniausių pasaulio religijų – budizmo ir hinduizmo – principų, teigiančių, kad po mirties žmogaus siela, pagal savo paties susikurtą karmą (priežasties ir jos  pasėkmės dėsnį) iš naujo atgimsta kitame kūne. Šio reiškinio aprašymai taip pat randami ir Antikinės Graikijos filosofų bei keltų raštuose.

Manoma, kad tikėjimas reinkarnacija nebuvo svetimas ir senosioms krikščionybės bei judaizmo religijoms, iš kurių raštų vėliau buvo sąmoningai pašalintas, siekiant didesnės masinės tikinčiųjų bendruomenės kontrolės.

Reinkarnacijos pavyzdžiai regresinėje hipnoterapijoje

Šiais laikais geriausiai reinkarnacijos, tai yra sielų persikūnijimo faktą patvirtina jau seniai iš metafizinės plotmės į mokslinį lygį peršokę tyrimai, hipnoterapeutų atliekami jau kelis dešimtmečius skirtingose pasaulio šalyse. Prieš dvidešimt ar trisdešimt metų persikūnijimo istorijos apie žmones, staiga prisiminusius savo praėjusius gyvenimus ir galinčius papasakoti smulkiausias detales apie tuometinę gyvenamąją vietą, šeimos narius ir nutikusius įvykius arba netgi taisyklingai kalbėti niekada negirdėta kalba, kuri kadaise buvo gimtoji, tebuvo vienetiniai abejotini pavyzdžiai. Šiais, naujausiųjų technologijų laikais, tokie „stebuklai“ įgavo daug didesnius mąstus.

Kasdieninis Kalėdų stebuklas

Man patinka galvoti, kad Kalėdos – tai ne konkreti data ar laikas. Man Kalėdos yra jausmas, būsena. Tai noras būti geresniu, dėmesingesniu, labiau mylinčiu, atlaidesniu nei visada. Man Kalėdos – tai noras duoti, dalintis pirmiau nei gauti. Ir šis jausmas neturi galiojimo datos. Neturi nei pradžios, nei pabaigos ir nėra niekaip susijęs su konkrečiu laiku metuose. Kalėdos turėtų būti kasdieninis mažas stebuklas, kurio nereikia laukti visus metus. Nuostabiausi stebuklai gimsta tuomet, kai juos kuri pats, o tai gali daryti kiekvieną dieną.

Todėl noriu visiems mano mieliems “Sielos namų“ skaitytojams palinkėti ne tik gražių švenčių, bet ir to, kad kalėdiniai stebuklai jūsų širdyse gimtų ne kartą metuose, o nuolatos, kad juos nuoširdžiai kurdami pajaustumėte, kaip tas jaukumas ir gerumas plinta, šimteriopai sugrįždamas ir begaline meile bei šiluma užpildydamas jūsų širdį ir namus.

Kitas panašiai mano interpretuojamas terminas yra “namai“. Juk namai – tai ne vieta ir ne adresas. Tai ne daiktai ir ne rajonas ar miestas, kuriame gyveni. “Namai“ – tai jausmas, kai esi saugus, kai esi reikalingas, laukiamas, kai supranti esąs ten, kur ir turi būti, darantis tai, ką ir gimei daryti. Namai – tai dvasinė pilnatvė, kai siela jaučiasi “namuose“. Ir šis jausmas dažnai aplanko būtent tada, kai vietoje to, kad laukdamas visokeriopos gerovės iš aplinkos, kitų žmonių, Visatos, imi pats tą gerumą ir pagalbą dalinti kitiems….

Taigi, šalia kasdieninių kalėdinių stebuklų, linkiu, kad jūsų siela kuo dažniau pasijaustų “namuose“.

Ačiū, kad esate su manimi ir su mano blogu “Sielos namai“.

Su meile,

Sielos namai

Svajonių darbas širdžiai ir piniginei

Aurelija Kriščiūnaitė

Apie svajonių veiklą pasvajoja, ko gero, visi, kurie tokios dar neturi. Vieni tai daro gerdami kavą per pertraukėlę nusibodusiame darbe, kiti – ieškodami naujos darbo vietos ir siųsdami savo gyvenimo aprašymus galimiems darbdaviams, o treti – po žingsnelį bandydami įgyvendinti savo pačių sukurtas verslo idėjas.

Yra keli pagrindiniai faktoriai, kurie skiria šias tris skirtingas, svajonių veiklos trokštančias grupes – tai vidinė drąsa, saviraiškos ir laisvės poreikis, kūrybingumas, tikėjimas savo idėja ir jėgomis, kantrybė, ryžtas arba visų jų trūkumas. Skirtingai nei trečiajai grupei, kuriai šios savybės dažniausiai nėra svetimos, likusias dvi grupes nuo svajonių darbo skiria nemažas atstumas. Ir didžiausia to kaltininkė, mano manymu, yra baimė.

Būtent baimė didžiąją dalį visuomenės dažnai riša prie nusibodusio, nemylimo, visiškai savirealizacijos nesuteikiančio samdomo darbo, kuris ne tik kasdien įkalina atsėdėti konkrečioje patalpoje kelias valandas apie 260 dienų per metus, bet ir dažnai tendencingai naikina mūsų kūrybingumą, laisvę, susiurbdamas iš mūsų visa tai, ką turime geriausio. Turbūt kiekvienas pažįstame bent keletą žmonių, sėdinčių per dienas ofise ir svajojančių apie visiškai kitokią – kūrybinę, dinamišką, įspūdžių, adrenalino, o galbūt net kelionių kupiną veiklą (pvz.: sportininko, turistinių grupių vadovo, dainuojančio gitaristo ar šokėjo karjerą). Paklausti, tai kodėl tuo neužsiima, visi jie kaip susitarę sako, kad tai yra neįmanoma, kad tai nesąmoninga svajonė, kad iš to jie niekada nepragyventų.

Sielos namų audio ir video meditacijos

Aurelija Kriščiūnaitė

Apie tai, kaip gimė mano padarytos audio ir video meditacijos

Meditacijomis domiuosi ir užsiimu jau kelis metus. Itin daug žinių ir praktikos davė skirtingi dvasiniai bei jogos seminarai, įvairias jogos mokyklas propaguojantys mokytojai, o vėliau ir asmeninė patirtis, knygos bei intuicija.

Anksčiau medituodama pati sau viena namuose, kai šalia nebūdavo visą procesą stebinčio ir vedančio mokytojo, susidurdavau su viena dilema. Meditacijos metu protas turi būti švarus, išvalytas nuo bet kokių minčių, atsiminimų ir jausmų. Tuo tarpu, norint atlikti truputį sudėtingesnes dvasines praktikas, kurių metu tam tikra tvarka ir eiga reikia kartoti atitinkamas mantras ar afirmacijas, o tuo pačiu įsivaizduoti skirtingus dalykus, privalai visus tekstus ir vaizdinius bei jų eigą mokėti mintinai, o taip pat – vietoj proto atpalaidavimo turi jį įtempti tam, kad nieko nepamirštum. Tai man keldavo vidinius prieštaravimus.

Taip gimė idėja visas labiausiai patikusias dvasines praktikas tiesiog paversti audio meditacijomis, kuriose pati sau diktuoju reikiamą tekstą ir vaizdinių eigą. Tokios audio meditacijos labai patiko mano ir draugams bei bendraminčiams, todėl nusprendžiau, kad gali atsirasti ir daugiau žmonių, kuriems jos bus naudingos.

Energetiškai atsakinga kūryba ir menas

Aurelija Kriščiūnaitė

Kiekvienas meną suprantame ir įsivaizduojame savaip. Su asmeniniu skoniu nepasiginčysi. Vienam gražu, o kitam – ne. Bet kalbėdama apie kūrybą ir meną plačiąja prasme, visų pirma noriu atkreipti dėmesį ne į estetinę jo išraišką, kuri gali patiki arba nepatikti, bet apie informacinį, energetinį turinį, kurį jis neabejotinai savyje neša ir nuolatos nuo kūrėjo perduoda tiems, kas tos kūrybos vaisius vienaip ar kitaip „vartoja“.

Ir šioje vietoje matyt priklausau tam nedaugeliui, kuris pasisako už energetiškai atsakingą kūrybą. Ką turiu omeny?

Sveiki atvykę!

Mieli mano blogo skaitytojai,
Šis asmeninio ir dvasinio tobulėjimo blogas – tai vienas iš man žinomų įrankių, kuriam padedant, noriu padalinti su jumis savo gyvenimo patirtimis, įžvalgomis, mintimis ir atradimais tiek kūrybinėje, tiek – dar svarbiau – dvasinėje erdvėje. Juk net ir domėdamiesi panašiais dalykais, esame tokie skirtingi ir turime visiškai skirtingas gyvenimo istorijas bei patirtis, esame mokęsi iš skirtingų knygų, situacijų bei mokytojų. Šio blogo įrašai, kūrybos darbai (tapyba, poezija ir dainos) ir pasakojimai yra mano augimo įrankiai ir pakeleiviai, kurie buvo ir tebėra begalo svarbūs ieškant kelio į save ir rakto nuo Visatos paslapčių. Galbūt kuri nors mano mintis, kūrinys ar išgyventa situacija įžiebs kibirkštėlę ir jūsų širdyje bei galvoje… Tuomet būsiu Visatai už tai labai dėkinga.
Kodėl blogą pavadinau “Sielos namai“?
Ar žinot tą žodžiais sunkiai nusakomą dvasinės ramybės ir harmonijos jausmą? Vieniems per jį norisi be priežasties verkti iš laimės, kiti – tiesiog visus įvykius ir supančius žmones staiga išvysta kaip tobulai prasmingas ir būtinas dėlionės detales, treti netenka kalbos dovanos ir tiesiog kuriam laikui nuskęsta visiškoj ramybėj…. Tai ne akimirka ir ne būsena, nes ji neturi apibrėžtų laiko rėmų. Šis jausmas (?) neturi garsų, bet tai ir nėra tyla, nes jame visuomet gali justi nenutylantį vienintelį tikrą Visatos pulsavimą. Ten, toje erdvėje sielai būti labai gera. Ten ji jaučiasi namuose. Rašau šį blogą ir dalinuosi patirtimis, linkėdama šį nuostabų jausmą patirti kiekvienam. Lai jūsų siela randa namus, kuriuose jai gera.

Aukime, mokykimės, tobulėkime ir dalinkimės dvasiniais atradimais kartu. Ačiū, kad esate su manimi.

Aš.